Atsitiktinumas lėmė karjerą

2018.10.24
Benas

Benas Berkmonas, nustebinęs artimųjų ratą, į aukštesniąją mokyklą pasuko po 9 klasių. Nors buvo daug įvairių nuomonių, tačiau šiandien vyras džiaugiasi baigęs ją, vėliau aukštąjį mokslą, pats dėsto ir yra vienos iš didžiausių Lietuvos kelių projektavimo įmonių Lietuvos ir Švedijos regiono vadovas. Kviečiame susipažinti su nepaprasta vyro gyvenimo sėkmės istorija.

Benai, kodėl taip anksti norėjote palikti mokyklą ir ieškoti profesijos?

Žvelgdamas iš šiandienos perspektyvos tikrai nesuprantu savo sprendimo. Tačiau tada, būdamas 15-os metų, nebenorėjau mokytis mokykloje, o norėjau kažko kito. Tad perėjau į Aukštesniąją technikos mokyklą (dabartinė Kauno technikos kolegija). Tuo metu buvo labai populiari automobilių remonto specialybė. Šio amato ir norėjau išmokti. Tačiau artimieji patarė atsisakyti šios idėjos ir paklausė, kokias dar specialybes galima pasirinkti. Atsakius, jog be automobilių remonto, dar galima pasirinkti elektrotechnikos ir kelių statybos specialybes, patarė stoti į kelius.

Gerai prisimenu, kad atnešus dokumentus manęs kelis kartus paklausė, ar tikrai pasirinkau norimą specialybę. Stojamųjų tuo metu nebuvo, o rugsėjo 1-ąją supratau, kodėl manęs klausė. Bendras grupės vidurkis buvo apie 6, o mano mokymosi vidurkis siekė virš 8.5. Pradėjusiųjų mokslus buvo virš 30,  o baigėme tik 12.

Ar buvote patenkintas pasirinktu keliu, ką veikėte baigęs ATM?

Aukštesnėje mokykloje baigiau 12 klasių, po metų - profesinio rengimo skyrių, dar po dviejų metų įgijau jau ir aukštesnįjį išsilavinimą. Nusprendžiau, kad noriu pamėginti studijuoti universitete. Pasirinkau Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybų studijų programą. Tačiau studijos man nepatiko. Reikėjo visko mokytis iš naujo. Man buvo 21-eri, kiti studijavo tik pirmą kartą. Taip pat vyravo ir gąsdinimo kultūra, kur visi sakė, kad pusė iš jūsų iškris, nepatemps ir t.t. Man tai netiko, todėl studijas nutraukiau.

Paskambinau savo buvusiam dėstytojui ir pasakiau, kad studijos KTU nepatiko ir noriu pamėginti dirbti UAB „Kelprojekte“, kur jis yra dirbęs. Jis suderino susitikimą su įmonės direktoriumi ir skyriaus vadovu. Pasikalbėjome ir gavau progą pabandyti. Dabar jau 15 metų dirbu šioje kompanijoje.

Tuo pačiu Aukštesnioji technikos mokykla tapo Kauno technikos kolegija ir joje atsirado išlyginamosios profesinio bakalauro studijos, kurias baigiau ir tapau KTK bakalauru – kelių inžinieriumi.

Ar niekada nedvejojote savo pasirinkimu ir nesigailėjote?

Kai nusprendžiau pereiti į aukštesniąją mokyklą, man tebuvo 15-a metų. Mokydamasis joje iki vidurio mokslų dar nesupratau, kur aš einu, ką reikės dirbti ir kaip gyventi. Tada prasidėjo pažintinės praktikos, kurių metu važiuodavome į įvairias kompanijas ir susipažindavome su darbo specifika. Atvykus į „Kelprojektą“ ir greta esantį „Kelių ir transporto tyrimų institutą“, pagalvojau, kad čia ir norėčiau dirbti, nes darbas buvo susijęs su gatvių, kelių, tiltų projektavimu, dokumentacijos rengimu, inžinerine veikla. Galiausiai taip ir susiklostė, kad po kelių metų ir įsidarbinau čia.

Pradėjote nuo žemiausių pareigų, o šiandien esate jaunas, tačiau svarbias pareigas įmonėje užimantis žmogus. Ar sunkus buvo šis kelias?

Karjerą pradėjau nuo techniko pareigų, kuris yra kaip pagalbinis darbuotojas, atsakingas už žiniaraščių supildymą, tvarkymą, dokumentų kopijavimą ir kitus darbus, kuriuos reikia padaryti. Techniku dirbau porą metų, kol KTK baigiau bakalauro studijas.

Gavus KTK aukštojo mokslo diplomą, mane pakėlė pareigose ir tapau inžinieriumi. Juo buvau gana ilgą laiką. Apie 5-erius metus. Jų metu baigiau ir magistrantūros studijas.

Dirbdamas inžinieriumi buvau atsakingas už brėžinius, atitinkamas projekto dalis, skaičiavimus. Taip pat dėsčiau studentams Kauno technikos kolegijoje.

Vėliau man pasiūlė projekto dalies vadovo pareigas. Jose išdirbau apie gerą pusmetį. Tada keitėsi vienas iš projektų vadovų ir man pasiūlė šias pareigas. Žinoma, sutikau. Projektų vadovu dirbau apie 3 metus. Tada tapau įmonės kelių projektavimo skyriaus vadovu, o nuo šio rugpjūčio mėnesio esu atsakingas už visą kelių departamentą ir Švedijos rinką.

Kaip manote, kas lėmė tokią sėkmingą jūsų karjerą?

Manau, kad man labai padėjo tai, jog esu komandinio darbo žmogus. Kelių inžinerija nėra sportas, kur gali vienas parsivežti medalį. Čia visi turi savo užduotis, kurias turi tinkamai atlikti ir tik tada galima tikėtis gero rezultato.

Taip pat labai svarbu turėti norą dirbti, daryti daugiau nei iš tavęs prašo, stengtis labiau, ieškoti atsakymų, užduoti klausimus, norėti tobulėti. Per visą darbo laikotarpį kiekvieną užduotį priimdavau kaip iššūkį. Niekada neklausiau, ar čia man priklauso daryti pagal pareigybes ar nepriklauso. Visur sėmiausi patirties. Žinoma, stengiausi būti ir maksimaliai atviras, kalbėti nuoširdžiai ir atvirai.

Visas tas nueitas kelias davė man labai daug. Perėjau visas pozicijas, mačiau visų darbų specifiką, todėl šiandien lengviau suprantu įmonėje dirbančius žmones, žinau kaip spręsti kylančius iššūkius. Labai daug išmokau iš savo vadovų, sekiau geraisiais jų pavyzdžiais. Tačiau vis dar mokausi ir augu, tikiuosi, kad padedu augti ir kitiems. Tai turi būti nuolatinis, visą gyvenimą trunkantis procesas.

Užsiminėte, kad dėstote KTK. Tai dar vienas iššūkis, esant tokiam užimtumui?

Taip, kolegijoje kaip dėstytojas vėl atsidūriau netikėtai, nes tuo metu trūko kelių projektavimą dėstančių dėstytojų. Išmėginti save lektoriaus pozicijoje pasiūlė mano vadovas. Aš sutikau vieneriems metams, tačiau tačiau taip patiko, kad kolegijoje dirbu jau 11 metų.

Žinoma, pradžioje buvo labai įdomu pamatyti akademinę virtuvę iš vidaus, būnant ne studentu, o dėstytoju. Taip pat reikėjo įveikti save. Man tebuvo 25-eri, tad reikėjo perlipti psichologinį barjerą, norint dėstyti vos ne bendraamžiams su kuriais neseniai pats studijavau, dirbti drauge su buvusiais savo vadovais ir dėstytojais.

Šiandien labai džiaugiuosi šiuo darbu. Tai man tarsi grynas oras ir galimybė pabėgti iš kasdieninės rutinos. Taip pat jame nuolat turiu semtis žinių, augti profesine prasme. Darbas su jaunimu neleidžia ir pačiam senti. Galiausiai naudos čia yra ir mano įmonei, į kurią esu pakvietęs ne vieną gabų studentą, kuris nori tapti kelių inžinieriumi.

Ar dirbdamas su jaunimu matote kažkokių jame pokyčių? Kaip jie žvelgia į gyvenimą ar jūsų karta ir šiandieninė skiriasi?

Išskirti kažkokių grupių negaliu, tačiau tikrai jaučiasi, kad jaunus žmones paveikė spartus gyvenimo tempas. Dabar jie nori visko iš karto, čia ir dabar. Kai aš mokiausi, viskas vyko kur kas lėčiau.

Sunku kovoti su tokiu tempu, bet žmonių yra visokių. Visi turi savo tikslus. Vieni nori visko greitai ir perdega, kiti auga iki kažkurio laipsnio ir tada nori stabilumo, todėl ten ir sustoja. Treti niekada nenustoja augti, visada mokosi ir stengiasi pasiekti kuo daugiau.

Žinoma, reikia suprasti, kad gyvenime ne viskas pinigais matuojama ir kad laiko turi užtekti viskam. Mano darbe augama su kiekvienu projektu ir, kai jau turi jų bazę, tik tada gali kažką kurti naujo, augti kaip inžinierius, kaip specialistas, o didelio atlyginimo ir aukštų pareigų nereikia tikėtis iš karto. Tai yra sudėtinga paaiškinti jaunam žmogui. Tačiau, mano nuomone, svarbiausia yra kaip jautiesi, ar esi laimingas, ar patinka tai, ką darai.